Storosios žarnos vėžio atvejų Lietuvoje kasmet daugėja 4-6 procentais. Pastaraisiais metais per metus jų Lietuvoje užregistruojama virš 1300 kasmet. Dažniausiai serga 60-75 metų amžiaus žmonės. Storosios žarnos vėžio priežastis yra nežinoma, bet neabejotinai jo atsiradimą įtakoja genetiniai faktoriai ir mityba.

Kokie gi šio susirgimo požymiai?

Vienas iš pirmųjų labai svarbių, nors iš pažiūros nereikšmingų simptomų – tai tuštinimosi įpročių pasikeitimas. Dauguma žmonių turi tam tikrą tuštinimosi režimą, kuris juos lydi iš metų į metus ir yra prie jo pripratę. Jis trumpam gali sutrikti nuo įvairaus maisto, gydymosi tam tikrais vaistais, bakterinio sąstato pakitimų bei kitų priežasčių. Tai trunka neilgai, ir vėl žmogus grįžta prie įprasto ritmo. Jei šis tuštinimosi funkcijos pakitimas užsitęsia virš mėnesio – reikia susirūpinti. Yra akivaizdžiai įrodyta, kad jeigu vėžys nustatomas per tris mėnesius nuo pirmųjų simptomų atsiradimo, išgydymo tikimybė yra gerokai didesnė, palyginus su tais, kurių liga nustatoma vėliau. Vieniems tuštinimosi pakitimai pasireiškia intensyvėjančiu ar pamažu atsiradusiu vidurių užkietėjimu, kitiems viduriavimu, gali būti ir vidurių užkietėjimo kaitaliojimasis su viduriavimu.

Kraujo ir gleivių pasirodymas su išmatomis – sekantis svarbus požymis. Kraujas gali būti apvirškintas, tamsus, gali būti ir raudonas, o neretai ir plika akimi nematomas – nustatomas tik tiriant išmatas specialiu būdu. Pilvo pūtimas, su ar be minėtų reiškinių, ypač negerėjantis nuo medikamentų, yra labai būdingas storosios žarnos vėžiui. Kartais žmogus ima pastebėti, jog ima dažniau girdėti “gurgimą” – taip vadinamą žarnyno peristaltiką – ko anksčiau nebuvo. Tuo tarpu skausmas pilve būna rečiau, jei būna – tai trumpalaikis, spazminis. Jei navikas didelis, gali būti jaučiamas ir pastovus skausmas; didelį naviką gali apsičiuopti ir pats ligonis.

Tiesiosios žarnos vėžiui labai būdingas skundas – melagingas noras tuštintis. Ligonis pajunta norą tuštintis keletą ar keliolika kartų per dieną, bet nuėjus tualete išmatų arba nėra, arba labai nedaug, o neretai būna kartu su gleivėm ir jau matoma kraujo priemaiša.

Būtina paminėti ir bendrus organizmo funkcijos sutrikimus, kurie gali būti su vienu ar keliais minėtų požymių arba ir be jų: apetito stoka, progresuojantis bendras silpnumas, darbingumo sumažėjimas, svorio kritimas, o tiriant kraują nustatoma mažakraujystė.

Ar nustačius storosios žarnos vėžį žmogus turi viltį pagyti? Taip, ir didelę. Storosios žarnos vėžys yra neabejotinai geriausiai pagydomas virškinamojo trakto vėžys. Problema viena – kaip jį nustatyti anksčiau, pirmoje ir antroje stadijoje, nes išoperavus šioje stadijoje pasveiksta nuo 80 iki 100 procentų asmenų. Ką tik besugalvotų sveikatos apsaugos institucijos, diagnozės savalaikis nustatymas visada bus pirmiausia paciento rankose – jei jis kreipsis anksti pajutęs skundus, pagijimo tikimybė bus labai didelė. Šiandien Lietuvoje 25 procentai sergančiųjų kreipiasi jau sergantys ketvirta vėžio stadija, ir jų išgelbėti neįmanoma. Tuo tarpu ištyrimas nesudėtingas – visų pirma tiesioji žarna apžiūrima aparatu (rektoskopija), o tuomet, esant reikalui, atliekamas rentgenologinis ar endoskopinis storosios žarnos tyrimas (kolonoskopija).

Baigiant reikėtų pridurti – šiandieninės ištobulintos storosios žarnos vėžio operacijos įgalina jį efektyviai pagydyti, tad reikia dviejų dalykų. Pirma, žmogaus dėmesio sau, kuris jį laiku atvestų pas gydytoją. Antra, gydytojo atidumo, kurio dėka laiku būtų atlikti reikiami tyrimai, nustatoma diagnozė, o tuomet atlikta tinkama savalaikė chirurginė operacija.